Kaip aš įsimylėjau vyrą, gyvenantį krūmuose

Tikra autorės meilės istorija

Meilė smirdi. O gal jai tereikia dušo...

Vienos miestas: žinomas dėl Mocarto ir valso; ne toks žinomas dėl švedės Džulijos, kuri leidžia dienas mokydama bedarbius austrus anglų kalbos, o vakarus – su savo katinu ir „Netflix“ serialais arba tariama drauge naktiniuose klubuose. Trokštanti tapti rašytoja Džulija suka galvą ieškodama idėjų savo būsimai knygai. Ji nori sukurti ką nors originalaus.

Ir tada šis tas išties originalaus prisėda greta Džulijos ant suoliuko. Benas patrauklus (jei ne ta meškiška barzda) ir linkęs į nuotykius (nesudvejojęs nušoks nuo žemo tilto). O kokios gražios jo akys! A, tiesa, Benas gyvena krūmuose miesto parke.

TAIP PRASIDEDA ISTORIJA. Keistesnė nei Džulija būtų galėjusi sukurti: pašėlusiai greitai besirutuliojantys santykiai su puikų humoro jausmą turinčiu vyru. Jis sudrebina nuobodžią, bet patogią Džulijos kasdienybę, kurią pakeisti ji buvo pernelyg tingi. Benas drąsina ją išsivaduoti iš rutinos, Džulija kviečia jį išdrįsti išbandyti sėslų gyvenimą. Savaitės virsta mėnesiais, o Džulija vis kartoja sau, kad tai tėra jos gyvenimo skyrius, tikrai ne visa knyga. Jei pabaigą parašys ji, neliks įskaudinta.

Bet kas, jei istorijos pabaigą lemta parašyti ne jai?

Pirmą kartą ją pamačiau Amsterdame sėdinčią ant suoliuko ir laukiančią draugės. Ji atrodė tokia graži, kad negalėjau atplėšti akių. Kurį laiką ją stebėjęs, nusprendžiau prieiti ir susipažinti. Tada atrodžiau kaip visiškas valkata, smirdėjau ir nesitikėjau, kad ji manimi susidomės. Tačiau gali gerai pažinti žmones, kai esi tas, kurio visi vengia. Po mažiau nei minutės pokalbio su ja supratau, kad jos vidus dar gražesnis nei išorė. Mes iškart radome bendrą kalbą ir dėl kažkokios man nežinomos priežasties ji sutiko susitikti su manimi po savaitės ant to paties suoliuko.

Vicas Kocula, Emmy Abrahamson sutuoktinis

...neįtikėtinai linksma romantinė komedija.

The Times